Laukinė vilkauogė

Mano veislynas, matyt, prasidėjo dar tada, kai, būdama vaikas, buvau susikūrusi savotišką svajonių pasaulį, į kurį pabėgdavau kaskart, kai likdavau viena. Tame pasaulyje, ką aš bedaryčiau, mane lydėjo šunys; jie buvo be vardų, nekonkretūs, bet buvo visą laiką ir jų buvo daug. Jie buvo tai, kas užtikrindavo to gražaus ir spalvingo pasaulio ramybę ir saugumą, tai, dėl ko tapdavau labai drąsi ir nenugalima. Jie buvo mano jėga, kuri kažkaip sugebėdavo iš ten pabėgti ir mane lydėjo kasdienybėje. Mano šunys... Kada nors iš ten jie turėjo atsirasti tikrovėje. Tokie tobuli padarai tikrai negalėjo labai skirtis nuo Muchtaro – ištikimo, mylinčio, paties protingiausio, stipriausio ir visokio visokiausio. Kai buvau septyniolikos, su į pasaulį ateinančio savo šuns mintimi vaikščiojau lyg nėščia ta idėja. Žinoma, kai labai nori, tai atsitinka.
 
Deja, man neleido laikyti vokiečių aviganio, tad namie atsirado nekilminga škotų aviganė (kolis) Džilda. Tai įvyko 1990 metais. Vis dėlto noras turėti tikrą savo svajonių šunį ne užgeso, o įsiplieskė kaip gaisras: vieno šuns man buvo mažai, ir juo labiau tai nebuvo TAS šuo... Taigi, 1993 metais į mano namus pagaliau atkeliavo VOKIEČIŲ AVIGANIS – Asko iš Vilkų giminės. Jis buvo visko pradžia. Netrukus – 1995 metais – įsigijau puikią kalę Celly Geležinis vilkas, nuo kurios ir prasidėjo mano veislynas.
 
Iš pradžių bijojau net minties, kad galiu būti veisėja. Atrodė, kad dar per mažai žinau, kad gal tai ne man. Tačiau supratau, kad kitaip būti negali, kad su šunimis norėsiu būti jei ne visą gyvenimą, tai tikrai didžiąją dalį jo. Ir ne šiaip būti, o visa galva griūti į šį reikalą.
 
Tad po ilgų svarstymų bei godaus praktikos ir teorijos sėmimo 2000 metais atsirado vokiečių aviganių veislynas „Laukinė vilkauogė“. Tai – LKD ir FCI registruotas veislynas. Jis nedidelis, nes neturiu daug kalių, bet savo darbe, kaip ir bet kuris veisėjas, siekiu idealo: laukiu, planuoju vadas, stengiuosi gauti kuo geresnius šuniukus, kad žmonės džiaugtųsi mano „laukinėmis uogomis“ ir norėtų jų dar. Iki 2009 metų veislyne buvo registruotos aštuonios vokiečių aviganių vados. Nedaug, bet visos man ypatingos, pamenu visus šuniukus. Su kiekvienu jų žmonėms atiduodu dalelę savo vilčių, svajonių, lūkesčių, džiaugsmo, meilės, nemiegotų naktų, minčių ir krūvą jaudulio: ar jie tai pamatys gyvame mano kūrinyje. Nes šunų veisimas man yra kūryba.