Džilda

Džilda buvo mano pradžių pradžia, ji buvo tarsi mano gimimas tame pasaulyje, kuriame gyvenu. Padarėlis, kuris nulėmė mano tolesnį gyvenimą. Ji buvo visai paprasta, tikslus mano žinių apie šunis atspindys, aš jos net gimimo datos nežinau, bet užtat niekad nepamiršiu jos pirmųjų žingsnių per mano namų raštuotą kilimą.
 

 
Tai šuo, kurio turiu daugiausiai atsiprašyti, vos ne už kiekvieną kartu praleistą dieną. Ji buvo mano juodraštis kinologijoje, kur rašiau, klydau, mokiausi, braukiau ir vėl klydau. Priklauso jai ar nepriklauso, ji parėjo visas įmanomas tiems laikams dresūras – OKD, ZKS, parodomosios programos triukus. Ji kentėjo nuo debesis siekiančių mano ambicijų. Mylėjau ją be proto, tikrai be proto. Nebuvo dalyko, kuris nebūtų su ja išbandytas, net į parodas ją, bedokumentę, sugebėjau registruoti, dresūros parodomosiose programose dalyvauti, o kergiau su pačiu geriausiu tų laikų patinu Lietuvoje.
 
Ji išmokė mane gyventi su šunimis, suprasti juos, mylėti, auginti šuniukus, padėjo susirasti daug draugų. Lydėjo mane visur, be jos, rodos, iš namų nepajudėdavau. Tai buvo patikimiausias ir protingiausias mano pašnekovas. Kiek ji girdėjo jaunos merginos širdies liejimų, kiek ašarų tas juodas kailis sugėrė, kiek daug kartų ji džiaugėsi su manimi. Džilda lydėjo mane nuo mokyklos suolo ir buvo šalia, kai jau auginau savus vaikus. Išmokiau ją gestų kalbos, net nežinodama, kaip tai pravers. Kai mano tėtis po insultų ir operacijos prarado kalbos dovaną, ji tapo ir jo pagrindinė pašnekovė, suprasdavo iš kiekvieno rankos judesio. Nors Džilda buvo pirmasis mano ir tik mano šuo, atidaviau ją tada tėvams, nes tėvui jos reikėjo labiau, ji nuo jo nesitraukė iki paskutinių dienų. Mirus tėčiui, po poros metų išėjo ir ji.
 
Esu jai labai dėkinga už tai, kad pasidalino savo gyvenimu su manimi ir mano šeima.