Celly Geležinis vilkas
1995.02.18-2009.04.25
Kilmė - Pedigree
Galiu surašyti viską labai sausai, nes kai norisi pasakyti daug, nepasakai nieko. Randi atsirado mano namuose kaip veislinė kalė, o tapo viskuo. Ji atėjo tada, kai nedrįsau to tikėtis, ir apvertė viską - nuo daiktų iki gyvenimo būdo. Nors, rodos, ką ten buvo keisti, juk namie jau buvo du šunys. Randi buvo naglas mažas padaras, kuris darė viską, ko negalima, taip priversdama daugiau dėmesio skirti jai, daugiau su ja bendrauti, daugiau visur imti.
Ji pasirinko būti su manimi ir to laikėsi kiekvieną savo gyvenimo akimirką. Neturėjau daugiau tokio šuns, kuris, būdamas 9 mėnesių ir nežinodamas kelio, parkulniuotų namo 5 km per pusnaktį. Ji grįždavo kaip bumerangas - nors turėjo būt voljerinis šuo, gyvenantis toliau už namų, ji pasirinko kitaip - pasirinko tą vietą, kur gyvenu aš, būti taip arti, kad būtume ne aš ir ji, o mes. Ir kiekvieną rytą rasdavau ją grįžusią per mišką ir snaudžiančią prie buto durų. O jai tebuvo 9 mėnesiai. Randi niekada nepripažino nieko, kas galėtų mus skirti. Ir kokia ji bebūtų, savo gyvenimą paskyrė, kad įrodytų, jog yra tas šuo, kurio man reikia.
Įrodė taip, jog kasdien jaučiu, kad jos nėra. Taip, kad praėjus porai metų po to, kai su ja atsisveikinau, nežinau kodėl kartais šaukiu ją. Ji vis dar yra taip šalia, kad galiu prisiekti - nėra dienos, kai jos nepaminėčiau.
Aš ilgai bandžiau ją susigražinti per jos vaikus, tai buvo toks maniakiškas noras, kad nepaisiau nieko, daug klydau - nes reikėjo jos. Vis tik, per kažkokį laiko tarpą, priverčiau save suprasti, kad ji buvo tik vieną kart, kad dabar daug jos yra mažučiuose pavidaluose, bei kraujo dalelytėmis teka kitų šunų gyslose. Žinau, kad dabar turiu priklausomybę nuo tų lašelių, bet visi Randi vaikai, vaikaičiai ir dar tolimesni palikuonys save pateisino taip, kad iki šiol ji su kiekvienu iš jų man kartoja ir patvirtina tą patį - ji buvo tas šuo, kurio būtų norėjęs bet kas, bet tik man pasisekė būti jos išsirinkta.
Turėti tokį šunį, kaip Randi, buvo labai didelė laimė ir dar didesnė netektis. Tai vienintelis iš mano šunų, apie kurį bet kas, ją pažinojęs daugiau, nesiryždavo vadinti šunimi, ji buvo kažkas, ne iki galo reinkarnavęsis į šunį, joje buvo tokia kibirkštis... kaip stebuklas. Gal tai buvo ypatingas ryšys su manimi, gal dar kažkas. Bet tai buvo tai, ko man visada trūks.
