Asko iš Vilkų giminės
Koks mielas jausmas – viltis, laimės laukimas. Svajonė, audžiama tada, kai labai gera. Aš jau turėjau svajonę – turėjau šunį, savo Džildą. Vis dėlto aš svajoju daug, ir kai kurios svajonės skraido aukščiau už kitas. Bet dar ne laikas buvo turėti tą SAVO šunį.Kaip ir kiekvienas jaunuolis savo kambarį buvau nusikabinėjus mielais vaizdais. Vienas jų buvo plakatas su 1992 metų pasaulinės vokiečių aviganių parodos nugalėtojais. Kasnakt eidama miegot, sąžiningai paglostydavau širdžiai mielą vaizdą ir pagalvodavau: ech, kad man tokį šunį… Nemenka svajonė, vis dėlto jos – svajonės – kai labai nori, materializuojasi…
1995 01 01 gimė Asko iš Vilkų giminės. Mano Asko. Jo pamatyti bėgau su savo baline suknele iš pirmųjų Naujųjų metų, praleistų su mylimu žmogumi. Jis buvo mano nuo pirmo įkvėpimo, jis buvo Tas šuo, kurio laukiau, apie kurį svajojau, jis buvo viskas. Auginau jį kaip vaikutį – man malonu būdavo jį sūpuot, žiūrėt kaip jis miega, vaikšto, valgo. Atidaviau šiam padarėliui visą save, kiekvienas jo judesys man buvo prasmingas. Rodos, niekas aplink, kai nebūdavo Asko, nebuvo labai svarbu.
Asko labai sirgo... Visi miesto veterinarai, kai jam buvo 2,5 mėnesio, pranašavo mirtį, sakė, kad negyvens. Visą pavasarį naktis praleisdavau klūpodama prie jo ir skaičiuodama įkvėpimus, nenorėjau, kad kažkurį jo atodūsį mirtis atimtų man miegant... Mano Asko, mano vokiečių aviganis pasveiko. Ir dešimčiai metų tapo mano šešėliu. Jis buvo su manim visur: per paskaitas, darbe. Jis buvo ne tik mano, bet ir mano studijų draugų šunimi, visiems jis buvo Šuo iš didžiosios raidės. Jame atradau tai, kas lig šiol mane sieja su vokiečių aviganiu, tai, apie ką svajojau ir kituose šunyse nerasdavau. Radau draugą, skaitantį mano širdį, radau sargą, šalia kurio galėjau užsimerkus gulėt pievoje, radau ištikimybę, radau atsidavimą mano vaikams. Radau tai, ką junti, kai vakare žiūri į besileidžiančią saulę ir žvilgsnis kažkur nuskrieja, o po kiek laiko pastebi, kad jau seniai sėdi, tamsu, o tavo šuo sėdi prie tavęs ir jūs abu žiūrit į vieną pusę. Radau tą šilumą, kuri užplūsta, kai žinai jog šalia yra kažkas tikrai brangus.
Vienu metu jis mane lydėjo į pirmuosius pasimatymus, o po kurio laiko mano mažoji dukra pirmus žingsnius darė abiem rankutėm įsikibusi į jo kailį. Jis buvo mano šeima. Asko buvo šalia 10 metų 4 mėnesius ir 12 dienų… Nors ne, Asko ir dabar yra šalia manęs, nes be jo neturėčiau to ką turiu dabar. Turėčiau kažkokį kitokį, svetimą gyvenimą. Kol esu aš, mano vaikai, Asko yra gyvas, nes jo skleidžiamą šilumą jaučiu kaskart, kai Jį prisimenu.
